Parengė Gediminas Dubonikas, Bostonoarbatele.lt redaktorius

Kunigas, priklausomų žmonių bendruomenės „Aš Esu“ vadovas Kęstutis Dvareckas sako kasdien susiduriantis su žmonėmis, besitikinčiais stebuklo, tačiau nieko nedarančiais, kad jis įvyktų. Pats išsivadavęs iš priklausomybės gniaužtų, Kęstutis įsitikinęs, kad tik savipagalba gali padėti atrakinti naujo gyvenimo duris.

Sėdėjimas ant sofos problemų neišspręs

Pradėdamas pokalbį apie savipagalbos fenomeną Kęstutis sako sutinkantis išties daug žmonių, kurie atkakliai laukia, kad juos kažkas išgelbėtų. „Tokie žmonės tiesiog „sėdi ant sofos“ ir nenori nieko daryti. Jie mano, kad kunigas, socialinis darbuotojas, artimieji, valdžia ar kažkas kitas turi juos gelbėti, išspręsti jų gyvenimo lygtis. Tokie žmonės įstringa savigailoje, pasaulio kaltinime, įsitikinime, kad tik jie geri, o visi kiti jų nesupranta“, – pastebi K. Dvareckas.

Pasak kunigo, iki tokių žmonių vidaus prisibelsti sunkiausia, kaip ir įtikinti, kad jie nėra tokie, kokiais patys nori save matyti. „Puikiai suprantu, kad jaustis auka yra patogu. Tada nereikia savęs motyvuoti pokyčiams, nors tik mes patys galime sau padėti. Jei nenorėsime keistis, net artimiausių žmonių ar geriausių specialistų pastangos mus išgelbėti nueis per nieką. Apie tai juk kalba ir Naujasis testamentas – stebuklai vyksta tik tikintiems pokyčiu“, – sako jis.

Be tų, kurie sau užsideda aukos etiketę ir laukia, kad kažkas ateitų ir juos, nieko nedarančius, gelbėtų yra ir kita grupė žmonių, prie kurių prieiti ne ką lengviau. „Tokie žmonės neturi jokių autoritetų ir įsitikinę, kad viską žino geriausiai – geriau už medikus, psichologus, socialinius darbuotojus. Kai jiems patari kreiptis pagalbos į vieną ar kitą specialistą, jie atšauną: „neverta stengtis, čia nesąmonė, jis niekuo man nepadės“. Nors tokiems žmonėms nurodai konkrečius žingsnius kelyje iš priklausomybių liūno, tačiau jie tiems patarimams lieka abejingi“, – pastebi Kęstutis.

Savipagalbos fenomenas daro stebuklus

Todėl mūsų didysis iššūkis, pasak K. Dvarecko, yra paimti save „už ausų“ ir išeiti iš namų. „Ištraukime save iš susireikšminimo pelkės ir eikime į savitarpio pagalbos susitikimus, nors jie galbūt ne iš karto patiks, gal pradžioje tau ten bus neįdomu. Tačiau reikia suvokti – kad ir kas su manimi vyksta, aš tikrai ne pirmas, kuriam tai nutinka. Nereikia savęs laikyti kažkuo unikaliu, nes išgirdus kitų istorijas suprasi, kad tavo problemos nėra išskirtinės, o neretai ir daug mažesnės nei pats įsivaizdavai“, atskleidžia bendruomenės vadovas.

Pasak kunigo, kai žmogus pradeda judėti, atsiranda reikiama pagalba, reikiamos situacijos, kurios ir nukreipia, ir motyvuoja. „Savipagalbos grupės išties veikia ir jos keičia ne tik priklausomų žmonių gyvenimus. Tokių grupių po truputį Lietuvoje kuriasi vis daugiau, jose renkasi patiriantys sunkumus, ligas, artimųjų netektis, auginantys neįgalius veikus ir t.t. Čia dalijamasi savo išgyvenimais, patarimais, pagalbos būdais“, sako jis.

Kasdien dešimtims priklausomų žmonių kopti iš dugno padedantis K. Dvareckas įsitikinęs, kad nėra nurašytų atvejų ir jei patys pasiryžtame keistis, pokytis ateis. „Prisimenu istoriją žmogaus, priklausomybėje nuo alkoholio gyvenusio tris dešimtmečius. Aplinkiniams ir net man buvo sunku patikėti, kad toks žmogus gali gyventi blaiviai. Vis dėlto, šis vyras iš tikro labai norėjo pokyčio, nors net medikai sakė, kad staiga nustojus vartoti svaigalus dėl organizmo pažeidimų jis gali nebevaikščioti. Nepaisant rizikos, žmogus vis tiek nutarė gydytis, baigė reabilitaciją, o po to sėkmingai įsidarbino, netgi sukūrė šeimą ir gyveno blaiviai iki pat mirties. Jis iškeliavo oriai, o ne mirė prie konteinerio ar patvory – juk tai irgi didelė pergalė. Ši istorija tik parodo, kad nėra nurašytų žmonių, visi turime vilties, net jei ne iš karto pasiseka įveikti sunkumus“, pasakoja Kęstutis.

Priklausomybė – neišsipildžiusių iliuzijų pasekmė

Dirbdamas su priklausomais žmonėmis Kęstutis sako pastebintis, kad ir jam būna tokių akimirkų, kai viskas aplink vyksta ne kaip jam norisi ar kaip įsivaizdavo. „Tačiau kaskart pagaunu save ir prisimenu, kad užuot keikus tamsą, geriau uždegti žvakę ir bus visiems šviesiau“, – įsitikinęs jis.

Šiandien Kęstutis mano, kad priklausomybė dažnai kyla iš nerealizuotų poreikių. „Nors tie poreikiai gali būti visiškai pateisinami, geri, pozityvūs, tačiau jei jų nerealizuoju, negaliu ar nesugebu gyventi pagal savo norus bei įsivaizdavimą, kyla vidinis nepasitenkinimas. Jei nerandu sveikų būdų kaip tai atliepti, tada didelė tikimybė, kad greitais būdais bandysiu nuovargį, pyktį, nusivylimą ir kitus nemalonius jausmus „užgesinti“. Tuo priklausomybės ir patrauklios. Nereikia dėti pastangų, tu atsipalaiduoji ar užsimiršti greitai, tereikia išgerti, pavartoti narkotikų ar nueiti į kazino.  Tačiau tai didžiausia saviapgaulė, nes realybė, neįgyvendinti norai, poreikiai niekur nedingsta“, sako pats priklausomybės pinklėse buvęs dvasininkas.

Todėl priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš Esu“ siekiama atpažinti tuos poreikius ir rasti sveikus būdus, kaip juos patenkinti. „Klausaisi kitų, pasakoji pats, tada atsiranda išeitys, būdai sveikai atsipalaiduoti. Per tiek metų nemačiau nei vieno, kuris be kitų pagalbos susitvarkė gyvenimą. Gali būti laikini pagerėjimai, bet tik bendrystės dėka galima gyventi kitaip. Juk sakoma, kad žmogui negera būti vienam, jam reikia bendrystės“, įsitikinęs jis.

Einantiems savipagalbos keliu jis pataria sutinkamus žmones priimti ne kaip konkurentus, kuriuos reikia įveikti, ne kaip kliūtis, kurias reikia peršokti, o kaip dovanas. „Tie žmonės, net jei kartais atneša skaudžių patyrimų, yra Dievo pastangos mus prakalbinti, parodyti kryptį. Jie neleidžia užsiliūliuoti kažkokiame mums patogiame mele. Kalėdų laikotarpis ir didžioji žinia, kurią man atneša įsikūnijęs Dievas yra priminimas, jog jis yra realybėje, kad ir kokia ta realybė netobula. Juk Dievas neateina į tobulą, bet į suvargusį ir sužeistą pasaulį. Todėl šia, per Kalėdas sužibusia viltimi kiekvienas gyvenkime ištisus metus“, linki kunigas K. Dvareckas

Paklaustas apie svajones, „Aš Esu“ vadovas sako nedrąsiai pasvajojantis apie galimybę jo bendruomenės nariams vasaromis pietauti lauke. „Žemės turime, tačiau nėra įrengtos vietos bendriems pietums po atviru dangumi. Svajoju apie tokią galimybę savo bendruomenei, noriu kad ir jie pasijusti žmonėmis“, – sako Kęstutis.

Bendruomenei labai praverstų ir kompetentingi specialistai, galintys įsipareigoti savanoriauti ir tam tikrą laiką savo žinias ar įgūdžius skirti bendruomenės narių labui. „Ypač reikėtų teisininkų, galinčių konsultuoti mūsų žmones. Dažnas jų turi skolų, bendrauja su antstoliais. Teisininko pagalba padėtų jiems susigaudyti įstatymų labirinte“, – atskleidžia jis.

Ši mūsų parengta publikacija pasirodė Bernardinai.lt ir kituose portaluose