• Aušra Dubonikė

„Kai būsi scenoje, rūpinkis tik vienu – papasakoti savąją istoriją”

Iš mažo Gargždų miesto atvykome į sostinę – respublikinį akordeonistų konkursą. Mokytoja jau kurį laiką uoliai ruošė mane šiam pasirodymui. Be to, nuolat vežiodavo pas profesorę konsultacijoms į muzikos akademiją. Į programą įtraukė akompanavimą akordeonistų orkestru, tad į Vilnių atvyko ir būrys lydinčių jaunųjų muzikantų.

Jaudulys ir atsakomybė spaudė galvą, suko pilvą bei kirto per rankas ir kojas. Pamenu, prieš generalinę repeticiją Čiurlionio menų mokykloje, matydama mano begalinę įtampą, mokytoja ramiu tonu tarė:

„Geras techninis kūrinių atlikimas yra svarbus, bet ne tai svarbiausia. Būtų gerai nesustoti kūrinio vidury, bet jei tai nutiktų, nesisielok.”

„Kai būsi scenoje, rūpinkis tik vienu – papasakoti savąją istoriją. Taip, kaip moki tik tu. Taip, kaip jos nepapasakos niekas kitas, net atlikdamas tuos pačius kūrinius. Tai yra svarbiausia. Tebūnie tai pagrindinė tavo užduotis. Turėk ją galvoje ir širdyje, kai grosi komisijai ir žiūrovams.”

Šis patarimas tarytum stebuklinga lazdele sustabdė iš proto varantį jaudulį – scenoje mėgavausi atlikimu, o iš konkurso grįžome su apdovanojimu.

Galvoje ir širdyje šį paraginimą nešiojuosi jau beveik tris dešimtmečius – net rašydama šablonišką laišką, teikdama standartinį pasiūlymą klientui, dalyvaudama įprastame susitikime, rengdama ir įrašydama dar vieną laidą.

Beje, žiūrėdama šį įrašą (jau prie Gargždų vaikų muzikos mokyklos laiptų) pastebėjau – orkestro vadovas, šviesios atminties mokytojas Vaidotas Steponavičius, viena ranka laiko pakreipęs mikrofoną, kad geriau girdėtųsi mano atlikimas, o kita diriguoja.

Kiek daug rūpesčio ir tikėjimo būta aplink! Juk manęs į muzikos mokyklą iš pirmo karto nepriėmė dėl nekokios klausos. O prabėgus eilei metų, stipriai raginta mokytojų, jau svarsčiau rinktis muzikantės kelią. Tai tik todėl, kad šalia buvo profesionalių, manimi tikinčių, rūpestingų mokytojų, neskaičiuojančių nei laiko, nei jėgų.

Tikėti šalia esančio gebėjimais galime kiekvienas. Įkvėpti ir palaikyti nėra taip sunku. O pastangos (kartais net nepastebimos) padėti kitam išsiskleisti duoda vaisių. Visuomet.