Aušra Dubonikė

Kartą vadovas atėjo į mano kabinetą ir tarė: „Aušra, mes turime problemą“. Prieš gerą pusmetį buvau tapusi komandos vadove – tai buvo primoji mano vadovavimo patirtis. „Girdėjau iš tavo komandos nusiskundimų apie tave, kas mane nuliūdino. Šioje situacijoje matau tris alternatyvas: atleisti tave ir palikti komandą; atleisti komandą ir palikti tave; nieko neatleisti ir ieškoti sutarimo. Esu linkęs rinktis trečiąjį variantą. Ką manai?“ Šis apnuogintas atvirumas, rodos, atėmė žemę iš po kojų.

Nors tą vakarą grįžau į namus pro ašaras nematydama tako, šio įvykio dėka stabtelėjau, daug ką apmąsčiau bei pradėjau ieškoti kitų išeičių kaip sutarti su maištaujančia komanda ir pasiekti aukštus mums keliamus tikslus. Jau po kelių mėnesių išgirdau teigiamą grįžtamąjį ryšį apie progresą, o pati pasijutau ūgtelėjusi bei sustiprėjusi.

Vieną dieną pastebėjau, jog mano skyriaus darbuotoja po klaviatūra slepia užrašus. Negalėjau dėtis nematanti. Atvirai apie tai pasikalbėjome. Tuo metu ji studijavo universitete, vakarais eidavo į paskaitas, ir, pasirodo, nespėtas atlikti namų užduotis paslapčia darydavo darbo metu. Sutarėme, jeigu ir ateityje nutiks taip, kad nespės paskaitoms ar atsiskaitymams pasiruošti, visada man pasakys – rasime būdų, kaip padaryti, jog studijos nenukentėtų, jeigu reikia net ir skiriant tam dalį darbo laiko. Svarbu, kad viskas būtų daroma atvirai, ne paslapčiomis.

Prieš kurį laiką iš atsakingo asmens visam skyriui atėjo pakvietimas kavos pertraukai. Niekada anksčiau taip nebuvo nutikę. Visi nuščiuvo – vieni kitų išplėstomis akimis klausinėjome ir spėliojome, apie ką iš tikrųjų bus šis pašnekesys. Niekas nesitikėjo „nekalto“ kavos gėrimo ritualo. Taip ir buvo. Šiame kvietime buvo paslėpta kita žinutė.

Kai viena pažįstama išeidinėjo iš darbo (nes jos buvo paprašyta išeiti), paklausiau, kaip tai įvyko, ar nujautė, jog ją gali atleisti. Sakė, kad prieš tai jokių įspėjimų ar užuominų apie netinkamą darbo atlikimą nebuvo gavusi, netgi pasiekdavo pagyrimai. O dieną, kai buvo pranešta apie atleidimą, tiesiog vadovas pakvietė aptarti užduotis. Susitikus pasiūlė padėti darbo užrašus į šalį ir pradėjo kalbėti, jog jos „akys nežiba“. Baigė pokalbį prašymu palikti užimamą darbo poziciją.

Dar pavasarį dalyvavau Tomo Misiukonio vebinare apie dalykus, kurie praturtina pokalbius darbe. Įstrigo pranešėjo raginimas pokalbyje būti atviru, autentišku ir deklaruoti paslėptus motyvus. Galima juos turėti, bet jei apie juos nepranešama, protas vis tiek „užuodžia“ ir siunčia pavojaus signalus. Tik atvirumu galima kurti pasitikėjimo saitus. Beklausant įtraukiančių Tomo pasidalinimų, atmintyje ir iškilo aprašytosios situacijos darbe – tiek apnuoginto atvirumo, tiek paslėptų motyvų.

Jeigu yra pakvietimas pokalbiui, manau, yra teisėta žinoti jo tikrąją temą – kad būtų galima pasiruošti ir nusiteikti. Jeigu sakomas perspėjimas, tebūnie jis atviras ir tiesmukas. Jeigu tektų išgirsti apie atleidimą, norėtųsi kad jis nebūtų „kaip žaibas iš giedro dangaus“. O jei darbo metu iškyla asmeninių reikalų (kas jų neturi!), tebūnie jie demaskuoti ir pasidalinti – juk visi mes žmonės.

Atvirumas yra sunkus. Tiek gyvenime, tiek darbe. Bent man. Sunku jį priimti iš kito. Nelengva ir kitam atvirai pasakyti ką galvoju, kaip jaučiuosi. Net jei tai daroma ramiai, kai veda nuoširdus noras pasidalinti ar padėti, o ne siekis išsilieti ar dominuoti. Sukausto baimė – ką pagalvos, ką pasakys, kaip sureaguos. Tą akimirką, regis, yra lengviau „suvynioti viską į vatą“, paslėpti ir išoriškai šypsotis. O viduje vis tiek verda neramumas, kuris ima ir išsiveržia tarytum lavina į paviršių, visai netikėtu laiku ir netinkama forma.

Atvirumas, nors skausmingas (o kartais net labai!), yra nuostabus. Jis tarytum greitkelis – vertus puoselėjimo ir auginimo santykius sustiprinantis, o gyvavimo saulėlydžio būsenoje esančius užbaigiantis. Greituoju būdu. Įsikibus jam į parankę nebereikia ilgai landžioti po glazūruoto (bet apsimestinio) elgesio brūzgynus ir klaidžius labirintus.

Darbuotoja, po klaviatūra slėpusi savo studijų užrašus, prieš man išvykstant trijų metų studijoms į Romą, padovanotoje idėjų knygoje paliko įrašą: „Ar žinai, kad buvai mano mokytoja tiek darbe, tiek gyvenime? Ačiū tau labai už tai! O kai vėl susitiksime, mokysimės toliau…“ Grįžusi į Lietuvą jos nebesutikau – nelaimingas atsitikimas pasiglemžė ją iš gyvųjų tarpo.

Tai nutiko daugiau nei prieš dešimtmetį, o šios įstabios jaunos moters jautrumas vis dar labai šalia. Jos ir kitų įkvėpta mokausi toliau: ieškoti atviro bendravimo greitkelio ir juo keliauti. Kartais nepavyksta. Beveik visada būna sunku. Bet verta, tikiu.