• Aušra Dubonikė
Asmeninio archyvo nuotr.

Nesu nei kulinarijos guru, nei tobula šeimininkė. Negaliu pasigirti receptų gausa, o gamindama greitai pavargstu. Bet kai artimas žmogus ruošiamo maisto laukia ir nuolat už jį dėkoja, daugiau jėgų randasi ir įkvėpimas gaminti užgimsta.

Aną šeštadienį, kepdama lietinius pusryčiams, galvojau sau – koks svarbus prasmės momentas veikloje. Jos sąmoningai ar nesąmoningai ieškome visi – tiek didelės svarbos projektuose, tiek mažuose kasdienos darbuose.

Man svarbu prasmę patirti ne tik reikšmingoje ir matomoje profesinėje veikloje, bet ir tada, kai plonu tešlos sluoksniu padengiu keptuvę, iškepus lietinius pripildau varškės įdaro ir dailiai sulanksčiusi šildau po dangčiu bei patiekiu ant pusryčių stalo.

Kas vieną darbą daro prasmingą, o kitą (ar net tą patį kitoje situacijoje) – ne? Ar sunku prasmę atpažinti ir kasdienybėje su ja susitikti? Kokie yra esminiai prasmės elementai?

Mano mėgiamas mokslininkų Lips-Wiersma ir Morris* prasmės ratas, daugiau nei 15 metų trukusio jų tyrimo rezultatas, puikiai išryškina pagrindinius aspektus.

Šis tyrimas atskleidė, kad prasmės dimensijos yra paprastosaiškiosvisiems bendros ir žmonių greitai atpažįstamos. Ir nesvarbu, kad tai, kas lemia prasmę veikloje, yra labai individualu ir asmeniška, sąlygota kiekvieno asmens pasaulėžiūros.

Mokslininkų pateiktas prasmės ratas yra tarytum inkaras tiek individui, norinčiam geriau įprasminti savo veiklą, tiek organizacijoms, siekiančioms sustiprinti prasmės pajautimą tarp savo darbuotojų.

No alt text provided for this image

Prasmės ratas byloja apie tai, kad darbas yra prasmingas tada, kai:

  • žmogus kaip visuma jame atsiskleidžia – per tarnystę kitiems, visapusiško potencialo realizavimą, vidinio „aš“ vystymą ir bendrystę su kitais;
  • išlaikomas balansas tarp keturių esminių dedamųjų – „buvimas“, „darymas“, „aš“ ir „kiti“.

Prasmė ima nykti, jei per daug susifokusuojama į vieną sritį ir tai tęsiasi sąlyginai ilgą laiką.

Tarnystė kitiems labai svarbi veikloje – matydami, kad mūsų darbas pasitarnauja kitiems, pajaučiame prasmę darbe.

Anądien viena po kitos įkrito magistrantų padėkos žinutės už atliktą darbą, rūpestį jais, įsiklausymą. Stabtelėjau, įdėmiai jas perskaičiau – kaip gera pajusti, jog tuo, ką darau, pasitarnauju kitiems.

Prisipažinsiu – maisto gaminčiau mažiau ir tai daryčiau paprasčiau, jeigu gyvenčiau viena. Stengtis šioje srityje padeda žinojimas, kad mano vyras labai vertina namie paruoštus patiekalus bei visada už juos dėkoja.

Bet kokia veikla – kad ir pati paprasčiausia – gali ir turi padėti puoselėti mano vidinį „aš“. Svarbu sustoti apmąstyti savo veiklą, išlikti vienybėje su savimi, įsivertinti savo jausmus – veikti autentiškai, apmąstant, įsijaučiant.

Tai svarbu dėl savęs ir dėl kitų. Juk emocijas, nuotaikas, jausmus sudedame į savo darbą, o kiti tai pajaučia. Jei sudedame į maistą, tuo pamaitiname kitą žmogų. Kas jei tai pyktis, nuovargis, atbukimas? Pervargusi negaminu, nes nenoriu tuo maitinti kito – visada yra išeičių, kad nelikti tuščiu skrandžiu. Pervargusi turėčiau (norėčiau) nesiimti ir kitų veiklų.

Iš čia kyla vienybės su kitais momentas. Buvimas arti kito ir kitų, su kuriais dirbame, dėl kurių dirbame. Pajautimas šalia esančių žmonių, jų palaikymas, įkvėpimas. Bet jeigu darbe neturime įpročių ar būdų vienybei, bendrystei puoselėti, sugaišime daug laiko ir energijos apkalboms, nesidalinsime informacija, įsivelsime į konkurencines kovas.

Svarbu, kad veikloje galėtume visapusiškai realizuoti savo potencialą. Tai galima daryti visur, prie puodų taip pat – čia tiek erdvės išsiskleidimui, kūrybiškumo puoselėjimui. Bet jeigu vykdomoje veikloje galimybių nebematome, pasidarys nuobodu, tapsime nekūrybiški bei mažai produktyvūs.

Neseniai kalbėjau su viena bičiule, ilgai svajojusia apie veiklą, kuria pagaliau sėkmingai užsiima. Paklausus, kaip jai sekasi, išgirdau: „Nuobodu“. Taigi, nuobodžiauti galima ir pačioje įspūdingiausioje veikloje, o visapusiškai išsiskleisti bei realizuoti savo potencialą – net ir paprastuose kasdienos darbuose.

Prasmės paieškos veikloje – tai ne įsisavinta technika ar įrankis, bet greičiau kelionė, kuri kviečia sutelkti dėmesį į tai, kas mums asmeniškai reikšminga. Norėtųsi visada savo veiklos dėka skleisti ramybę ir taip praturtinti darbo, namų, savanorystės ar kurią kitą aplinką, kurioje veikiu. Svarbu, jog visada rastųsi jungtis tarp natūralaus siekio įprasminti savo darbą ir būti naudingu kitam – asmeniui ar organizacijai. Ir ne taip svarbu kokioje veikloje – ar vykdant didelės reikšmės profesinius projektus, ar tiesiog kepant šeštadienio pusryčiams lietinius.

Lips-Wiersma, M., & Morris L. (2013). Understand it or destroy it: Why every leader needs to understand meaningful work. In J. Neal (ed.), Handbook of Faith and Spirituality in the Workplace: Emerging Research and Practice (pp. 223-236). New York: Springer.